VEIKIM IR TIKĖKIM

Ant telefono ekrano papteli ašara. Dar viena. Vaizdas susilieja, nieko nebeįskaitau. Iš visų jėgų stengiuosi nusiraminti ir sustabdyti paniką keliančias mintis. Staiga telefonas supypsi – pranešimas apie gautą siuntą. Prieš kelias dienas tokia žinutė, be abejonės, būtų pradžiuginusi, bet šiandien... Šiandien viskas atrodo kitaip. Einu iki paštomato tik tam, kad nors šiek tiek prasiblaškyti.

Grįžusi namo išpakuoju siuntinį, dėžės viduje – balti sportiniai bateliai. Tikrai, prisimenu, gi ruošiausi pavasariui, atostogoms. Tik dabar žiūriu į tais naujais batais apautas pėdas ir pagaunu save nenorom galvojant: ar jie man bebus reikalingi? Juk nesidėčiau jų į išvykimo krepšį, jei tektų evakuotis, skubiai palikti namus. Jau nusprendžiu sportbačius grąžinti, bet tą pačią minutę susivokiu: aš pasiduodu anksčiau laiko.

Įkvepiu. Iškvepiu. Neapibrėžtumas, nežinomybė ir bejėgiškumas vis tiek sklando aplink, bet aš iš naujo tvirtai užveržiu naujųjų batų raištelius ir imuosi to, ką turiu daryti šiandien – puoselėju tikėjimą, kad visi, valstybės institucijos, įmonės, organizacijos ir kiekvienas iš mūsų, darydami geriausia, ką šiuo metu galime, išsaugosim tą pasaulį, kuriame nauji batai teikia džiaugsmą, o vaikščiodamas su jais jautiesi laisvas kaip paukštis.

Išlaikykim viltį.

2022 m. vasaris