RUDENINIS MIESTO SKUBESYS

O, štai ir maniškis, 2-uoju numeriu pažymėtas troleibusas. Bet koks sausakimšas... Ką daryti? Jei lauksiu kito, didelė tikimybė, kad pavėluosiu. Lipu. Kaip ir visi kiti šeši ar aštuoni kartu su manimi stotelėje lūkuriavę žmonės.

Vos randu laisvą, nepažįstamųjų delnais neaplipusį turėklo plotelį. Stipriai įsikimbu. Troleibusui pajudėjus, netyčia užminu kažkam ant pėdos. Nepasuku galvos pažvelgti tam žmogui į akis. Bet ne todėl, kad apėmusi gėda taip stipriai sukaustė – tiesiog bijau, kad tokiam judesiui atlikti neužteks pakankamai vietos. Žinoma, vis tiek ištariu „atsiprašau“. Bet niekas nieko man neatsako. Tada susivokiu: žodžiams irgi gali trūkti erdvės.

Aiškiai jaučiu, kaip kažkas kvėpuoja man į pakaušį. Priekyje beveik nosis į nosį remiuosi su kitu keleiviu. Joms susiliesti trukdo tik per petį permesta, ties pilvu kabanti mano nedidukė rankinė. Iš kažkur atsklinda bandelių su varške kvapas. Spėju, jas kemša vienas tų laimingųjų, kuris įlipo anksčiau ir rado tuščią sėdynę. Vairuotojui darant staigų posūkį visi, panašiai kaip šiuo metu lauke vėjo siūbuojamos medžių šakos, pasvyrame į šoną. Kažkieno aštrių kvepalų tvaikas it švitrinis popierius perrėžia nosį.

Ima trūkti oro. Darosi karšta. Nors jau oficialiai prasidėjo rugsėjis, gal ir nereikėjo dar vilktis to pašiltinto rudeninio palto. Raminu save, kad kita stotelė jau visai čia pat, troleibusas tuoj tuoj kaip reikiant ištuštės ir kelionė gerokai palengvės. Deja, po akimirkos mane pradeda dar labiau stumti tiek iš vieno, tiek iš kito šono. Aš taip supykstu. Aš taip supykstu ant jų visų. Kodėl jie šitaip grūdasi?! Kodėl nė vienas neišlipa?! Staiga pasigirsta įsakmus moteriškas balsas:

– Spaudžiamės, spaudžiamės. Visi norim sutilpti, kažkur suspėti.

Pradeda svaigti galva. Viskas, sekančioje stotelėje lipsiu lauk ir lauksiu kito, tuštesnio troleibuso. Po poros minučių, per kurias įkvėpiau vos kelis kartus, vairuotojas sustoja. Pro lango kampą pamatau, kaip link mūsų skubriais žingsniais, kone bėgte artėja dar vienas gausus būrys žmonių. Jaučiu, kaip sutvinksi širdis. Durys atsidaro. Šansas išsilaisvinti. Dabar.

Durys užsidaro. Aš užkeliu vieną pėdą ant kitos. Susitraukiu kiek tik galiu. Tiek, kad nebesuprantu, kur baigiuosi aš, o kur prasideda kitas žmogus.

Aš irgi noriu suspėti.

Kažkur.

2023 m. rugsėjis