PUSTUŠTIS MAIŠELIS IR NUŽYDĖJUSI PIENĖ

Sustoju pėsčiųjų tako pakelėje. Nuskinu pienę ir, kaip mėgdavau daryti vaikystėje, sugalvojusi norą stipriai pūsteliu, o tada stebiu, kaip vėjas nuneša ir suguldo pūkelius atgal į pievą. Tuo metu pro šalį sparčiu žingsniu skuodžia dvi, sakyčiau, daugmaž mano amžiaus, merginos. Kai tik aplenkia mane, išgirstu vieną iš jų kitai sakant:

– Šakės, matei? Pienės jau palengva nužydi. Taip grei...

Toliau nebegirdėjau nė žodžio, bet tą akimirką mintyse blykstelėjo ryškus prisiminimas.

Vasario vidurys. Tas metas, kai oras keičiasi, bet iki galo vis dar neapsisprendžia, kokiu – žiemišku ar pavasarišku – jam būti. Ėjo darbinga savaitė, nuo kompiuterio atsitraukdavau tik apie aštuntą valandą vakaro, tad, kai vieną dieną pramerkusi akis supratau, kad išaušo šeštadienis, išties palengvėjo. Pagaliau normaliai pailsėsiu, pamaniau, ir tą pačią sekundę pradėjau planuoti dieną: parsinešti desertą prie kavos ir pažiūrėti vieną (tik vieną!) „Grace and Frankie“ seriją, išplauti grindis, iššveisti vonios kambario kriauklę, pasportuoti, perskaityti dvidešimt puslapių knygos, užsakyti...

Rankose laikydama popierinėje dėžutėje supakuotą sūrio pyrago gabalėlį, uždariau kavinės duris ir eidama atgal su kiekvienu žingsniu spartinau tempą, nes bijojau nespėti pagal grafiką. Atsimenu, pusiaukelėje įkišau ranką į striukės kišenę norėdama išsitraukti telefoną ir pažiūrėti, kiek laiko užtrukau, bet susilaikiau – priešaky išvydau tai, kas privertė suabejoti, ar išvis egzistuoja toks dalykas kaip laikas.

Gal maždaug metro trisdešimties ūgio berniukas, nešinas pustuščiu „Maximos“ plastikiniu maišeliu, ėjo taip lėtai, kad po akimirkos pradėjo atrodyti, jog pamažu juda ne jis, o visa, kas aplinkui – medžiai, pastatai, gatvės žibintų stulpai. Stebėjau, kaip vaikas tingiai dėliojo koją už kojos, tai nuleisdamas maišelį žemiau ir perbraukdamas juo per purvino sniego kupstą, tai kilstelėdamas aukščiau ir sumosuodamas juo į vieną ir kitą pusę. Kai užsisvajojęs žaliakepuris praėjo pro mane, prisimenu, tik tada susivokiau keletą sekundžių visiškai nesujudėjusi. Atsigręžusi lyg užhipnotizuota žvelgiau į lėtapėdį praeivį tol, kol jis pradingo už daugiabučio namo kampo.

O tada, būtent šio reginio dėka, per visą likusią dieną padariau daug daugiau, nei planavau – nepaklusau vidiniam balsui, reikalaujančiam kiekvieną minutę įprasminti kažkuo „produktyviu“, leidau sau slampinėti be jokio tikslo ir nenuveikiau visiškai nieko. Ai, tiesa, vieną dalyką iš sąrašo vis dėlto padariau – žiūrėdama serialą suvalgiau tą parsineštą desertą.

Tikiuosi, kad šiandien toms dviem pro mane pralėkusioms merginoms aš, rankose laikydama nužydėjusią pienę, regėjausi panašiai kaip man tas berniukas su „Maximos“ maišeliu, ir priminiau, kaip svarbu kartas nuo karto stabtelėti. Sulėtinti žingsnį. Nors trumpam.

2022 m. gegužė