NEKOKIA DIENA

Būna, pasitaiko nekokių dienų. Tokių, kai nesiseka nuo pat pradžių. Toji pradžia atrodo daugmaž taip: dėl per ilgai atidėlioto žadintuvo skubiai puolant iš lovos susimuši kojos pirštą, prieš prausiant veidą pačiame kaktos viduryje išvysti du naujai iškilusius spuogus, o po poros minučių, gurkštelėjus nespėjusios pravėsti kavos, nusidegini liežuvį. Nieko, tiesiog sunkesnis rytas pasitaikė, pilnai prasibudinus ir dienai įsibėgėjus viskas klosis daug geriau – gurkiant ledinį vandenį ramini save. O, tačiau, bet, deja...

Porą valandų nepraeina galvos skausmas. Naujienų portale perskaitai siaubingas žinias. Elektroniniu paštu atkeliauja priešingas, nei tikėjaisi ir laukei, darbinis atsakymas. Į mesendžerį atskrieja žinutė, dėl kurios tenka atšaukti ilgai dėliotus savaitgalio planus. Vis suki galvą dėl tų baisių žinių bei nuliūdinusio elektroninio laiško, tad sunkiai bepavyksta susikaupti ir likusias dienos užduotis atlikti nepriveliant klaidų. Vėliau, apsipirkinėjant maisto prekių parduotuvėje, piktybiškai eilėje užlenda keiksmažodžiais besispjaudantis vyriokas, o pakeliui namo, einant per perėją, garsiai riaumojantis automobilis vos neužvažiuoja ant kulnų. Na, ir galiausiai po vakarienės viską vainikuoja tarpdury prakiuręs šiukšlių maišas.

Kai šiaip ne taip surankioji pusiau po namus, pusiau po laiptinę pabirusias šiukšles, jėgos galutinai išsenka, širdį smelkte persmelkia nusivylimas, neviltis. Rodos, kažkas uždarė duris į gyvenimo grožį ir stipriai jas užrėmė. Bet kodėl? Kodėl?.. – klausi ir klausi nebylių kambario sienų, kol suglembi ant sofos, lyg smarkios liūties prie žemės priplotas medžio lapas. Viskas, lieka tik vienas vienintelis noras – palįsti po pačia storiausia antklode ir amžiams pasislėpti nuo šito nedraugiško pasaulio.

Visai neseniai taip panašiai lovoje tūnojau ir aš, tik dar turėjau traškučių pakelį rankose, o prieš akis vėrėsi neišsenkančios netflikso platybės. Ir nemeluosiu, toje slėptuvėje buvo taaaaaip gerai. Iki kol paskambino kurjeris su prašymu netrukus išeiti atsiimti siuntą. Nė už ką nenorėjau lįsti laukan, o ką jau kalbėti apie interakcijas su kitais žmonėmis. Ką pasiųsti vietoj savęs tuo metu neturėjau, buvau viena. Svarsčiau, arba pameluoti kurjeriui, kad nesu namuose, arba tiesiog iškart pasakyti, kad siųstų tą dėžę atgal. Juk kad ir kas joje bebūtų, dabartinei man, atsiskyrusiai nuo pasaulio, nieko (išskyrus traškučius ir internetą) nebereikėjo. Bet staiga prisiminiau, kad toji siunta – sesei užsakyta dovana. O ko tik iš meilės sesei nepadarysi. Tad niurzgėjau, bet kėliausi.

Tą pačią akimirką, kai nenoriai, su tikslu kuo greičiau grįžti atgal į savo olą, iškišau nosį į laiptinę, pasigirdo melodingas pro šalį žengiančio iki šiol nematyto vyriškio „Haaai, helauuu“. Šiaip jau dažniausiai tiek su kaimynais, tiek su jų svečiais guviai sveikinuosi atgal ir šiltai šypteliu, bet šįkart sugebėjau atsakyti tik vos pastebimu galvos linktelėjimu. Specialiai rakinau duris kiek ilgiau, kad būčiau tikra, jog per tą laiką vyras tikrai spės išeiti iš laiptinės ir daugiau nebeteks su juo susidurti. Be to, juk ir jam pačiam darsyk žiūrėti į rūškaną ir ištįsusį mano veidą būtų, švelniai tariant, menkas malonumas.

Taigi, dar kiek pamindžikavau prie durų, tada apsisukusi pradėjau lipti žemyn ir... sutrikau. Vis dar laiptinės viduje, prie pusiau pravertų durų, stovėjo tas pats lengvai žilstelėjęs vyrukas. Visą tą laiką, kol tuščiai krapštinėjausi atseit rakindama duris, jis laukė. Pamojo man eiti, šypsojosi plačiausia kada nors matyta nepažįstamam žmogui skirta šypsena ir su akcentu lietuviškai palinkėjo gražaus vakaro. Kai padėkojau ir išžengiau iš laiptinės, jis nuskubėjo savais keliais, link automobilio. Sekundę kitą tiesiog mirksėjau apimta nuostabos, o tada prie manęs meiliai pripuolė praeivio vedamas auksaspalvis retriveris ir gavau malonų padrąsinimą tą gražuolį paglostyti.

Tikriausiai kurjeriui gana keistokai atrodžiau atsiimdama siuntą su besikaupiančiomis ašaromis akyse, bet tuo metu man tai visai nerūpėjo. Aš ką tik buvau užčiuopusi vieną nuostabiausių momentų. Tą mažytį grybšnį akimirkos, kai gyvenimas ir vėl ėmė rodytis gražus. Kai aš ir vėl, n-tąjį kartą, ėmiau iš naujo juo tikėti.

Tad nesvarbu, kokia kartais nevykusi diena beatrodytų, neužsidarykim. Nespauskim savęs, jei norisi, pakiurksokim tarp traškučių trupinių, bet visada galiausiai išeikim. Gyvenimo grožis ir vėl atsivers. Durys neužremtos. Kažkas gal net palaikys specialiai tau jas pravertas.

2024 m. spalis