ŠIANDIENA PRIKLAUSO ŠIANDIENAI, RYTOJUS – RYTOJUI

Devinta diena Italijoje. Vos išėjus pro viešbučio duris, mintyse išgirstu: „Viskas, atostogos baigiasi. Kaip bus liūdna išvažiuoti... Kaip bus sunku grįžus namo į darbus įsivažiuoti...“ Po kelių minučių leidžiantis laiptais į metro stotį, išgirstu savo vaikiną klausiant:

– Matei?
– Ką?

Kad ir kokį daiktą, gyvūną ar objektą tąkart jis bebūtų įvardinęs, mano atsakymas, ko gero, vis tiek būtų buvęs neigiamas. Ir ne todėl, kad skubėjau, ėjau užsisvajojusi ar įkišusi nosį į telefoną. Visai ne. Aš tiesiog visą kelią taip krimtausi, jog už dviejų dienų laukia kelionės pabaiga, kad nebebuvau dabartiniame momente. Tame, kur atostogos vis dar vyksta, tęsiasi.

Ką dariau? Neneigiau tų jausmų ir minčių, bet susitariau: „Priimsiu jus, kai jūs būsit apie dabar, apie šiandien.“ Ir sukoncentravau dėmesį į metro traukinio gaudesį, į šalimais aplink šeimininko kojas be paliovos strykčiojantį pudelį, į savo mylimojo balsą, juoką. Man nebuvo liūdna. Aš nejaučiau nerimo. Tuo metu man buvo linksma, gera.

Aišku, ne visada taip pavyksta. Kartais, norint sustabdyti pergyvenimą dėl galimo (bet dar neįvykusio!) ateities scenarijaus ir vienas kitą vejančius svarstymus „o kas, jeigu“, papildomai prireikia visu garsu pasiklausyti muzikos bandant perrėkti dainos žodžius, pasportuoti iki kol sušlampa marškinėliai ar gerą valandą pasivaikščioti parke. O kartais ir neišeina. Arba nėra jėgų pabandyti.

Tikriausiai nenorėčiau sužinoti valandų skaičiaus, kurį praleidau sielodamasi dėl būsimų įvykių eigos. Kiek vakarienių suvalgyta nejaučiant pilnai maisto skonio, kiek pokalbių turėta ne iki galo girdint, ką kitas kalba, kiek rytų praleista lovoj ašarojant... Ir tikrai nesakau, kad nebuvo dėl ko – daug dalykų, kurių bijojau, įvyko realybėje (sulaukiau prasto sveikatos tyrimo atsakymo, nepatekau į sekantį darbuotojo atrankos etapą, neišlaikiau vairavimo egzamino iš pirmo karto ir t. t.).

Bet dabar stengiuosi vadovautis tokiu principu: jeigu dėl to, dėl ko nerimauju, galiu kažką padaryti, tuomet tai padarau, pavyzdžiui, užsiregistruoju konsultacijai pas gydytoją ar paprašau apie man aktualią sritį daugiau išmanančio žmogaus patarimo, bet ties tuo ir sustoju, nepradedu šiandien gyventi rytojaus. Ir mokausi priimti nežinomybę. Ir tiesą, kad daug kas gyvenime dar bus ir gerai, ir blogai. Tik svarbu kiekvieną momentą gyventi savu laiku.

Baigdama šį tekstą pažvelgiu pro kambario langą ir galvoju: jei alyvos liūdėtų, kad nužydės, kažin, ar jos iš viso kada nors žydėtų?

2022 m. birželis