JŪRA. GYVENIMAS.

Priešpaskutinis sausio šeštadienis. Besniegio žiemos šalčio kandžiojama Nida. Smėlėtu mediniu taku lėtai dėlioju pėdas jūros link. Pasiekusi nedidukę kopose įrengtą apžvalgos aikštelę pamatau ten stoviniuojant keletą žmonių. Prasilenkdama sulėtinu žingsnį, beveik sustoju – negaliu neatkreipti dėmesio į jų akis, į tai, kaip jie žiūri į priešaky garsiai banguojantį tolį. Lyg... Lyg... kol kas nerandu tinkamų žodžių.

Nusileidžiu laiptais į pakrantę. Vėjas toks stiprus, kad po sekundės kitos ima ašaroti akys. Sudrebu. Dar kartą. Ir dar kartą. Timpteliu šaliką aukščiau, kad pridengtų skruostus ir nosį, bet niekur nesitraukiu. Tiesiog stypsau ir stebeiliju į vandenį. Tikriausiai taip pat, kaip ir tie prieš kelias minutes sutikti nepažįstamieji. Tarytum... O, žinau, kaip!

Gal iš kažkokios neseniai skaitytos knygos, o gal iš eilėraščio, staiga prisimenu tokią eilutę: „Žmogus žvelgia į jūrą, tarsi vanduo galėtų atsakyti į visus gyvenimo klausimus“. Va, būtent tokio apibūdinimo ir ieškojau. Tik galvoju, kodėl. Kodėl mes taip į tą didelį vandens telkinį žiūrim?

Tiek tada, klausantis pašėlusio bangų ošimo, tiek dabar, jau po kurio laiko mintimis sugrįžus į tą akimirką, galvoje sukasi vienas ir tas pats, sakytum, baisingai banalus, bet vis dėlto sunkiai nuginčijamas paaiškinimas: nes jūra nepaprastai panaši į patį gyvenimą.

Geba taip melodingai, smagiai siūbuoti, kad nejučiom kyla noras dainuoti.
Kai visiškai visiškai nurimsta, gali imti ir užliūliuoti tarytum lopšinė.
O kai kada, būna, pasišiaušia ir užsupa iki apsivėmimo.
Talpina daug ko neatrasto, neištyrinėto (ypatingai ten, kur toliau, giliau).
Bet slypi didelis, klastingas pavojus – duobės. Atsidūrus joje ir atgalinei srovei smarkiai traukiant gilyn, gali prireikti tvirtos pagalbos rankos.
Iš pažiūros atrodo, jog tęsiasi be galo. Iš pažiūros.
Ir gražu, jaudina, keri, įkvepia. Ir baisu, sukrečia, graudina, atgraso. Visaip.

Jūra kaip gyvenimas. Gyvenimas kaip jūra.
Ir nieko čia daugiau nebepridursi.

2023 m. kovas