GATVIŲ ŠLAVĖJAS, FILMAS IR PRASMĖ

„Jei nesimokysi, teks gatves šluoti“. Tikriausiai ne vieną iš mūsų mokyklos laikais suaugusieji yra gąsdinę šia ar panašia fraze. Atrodydavo, kad toks darbas – tikrų tikriausia pasaulio pabaiga. Taip, mokytis yra gerai, bet dėl gatvių šlavimo – seniai jau taip nebegalvoju. Bet jeigu dar kažkur giliai pasąmonėje buvo užsilikę nors keli baimės trupiniai, tai vakar einant į parduotuvę pamatytas reginys „nušlavė“ juos visus iki paskutinio ir dar kartą patvirtino, kad labai daug kas gyvenime priklauso nuo mūsų pačių požiūrio, nuo to, kaip mes priimame ir interpretuojame nutinkančius įvykius ir situacijas. Tai apie vakar.

Einu į parduotuvę ir per ausines klausausi podkasto apie miegą. Nusižiovauju ir pagalvoju, kad šiandien man jo tikrai trūksta. Trumpam sustoju ir dirsteliu į laikrodį ant rankos – 11:40. Nors einu nusipirkti maisto pietums, šiuo metu noriu tik dar vieno puodelio kavos, tad į neigiamą antroje dienos pusėje suvartoto kofeino poveikį miego kokybei nusprendžiu atsižvelgti nuo rytojaus. Kai atitraukiau akis ir pažvelgiau tiesiai, už kelių metrų pamačiau gatvę šluojantį jauną, gal apie trisdešimties metų, vyrą. Tik jis nei kiek nepriminė įprasto, kaip tikriausiai daugelis esame linkę įsivaizduoti, šį darbą atliekančio žmogaus įvaizdžio: avėjo šviesius sportinius batus, vilkėjo melsvus džinsus, pilką klasikinį švarką, o po juo – marškinius. Ir, kaip ir aš, kažko klausėsi per ausines. Bet labiausiai mane nustebino ne jo išvaizda.

Kai jis nusišypsojo priešais mane einančiai moteriškei, pamaniau, kad tikriausiai pažįsta ją, bet kai nusišypsojo ir man – va tada jau pasijaučiau kaip filme ir, praėjusį pro jį, svarsčiau, gal čia vyksta koks nors eksperimentas, kurio metu per slaptas kameras stebimos ir fiksuojamos praeivių reakcijos. Bet, pasirodo, mano spėjimas buvo klaidingas – tą vyruką mačiau kitą, dar kitą ir dar kitą dieną. Ir toliau su šypsena tiesiog dirbantį savo darbą. Aną dieną trumpam pasijutusi tarsi kino filme, prisiminiau tikro filmo, pavadinimu „For love or money“, vieną epizodą, kuriame senyvo amžiaus viešbučio liokajus ruošėsi atlikti vieną iš savo darbo užduočių – pristatyti svečių lagaminus į jų kambarius. Tik jis tai darė ne bet kaip. Liokajus stengėsi sukrauti visus reikiamus lagaminus į vežimėlį taip, kad nei vieno iš jų nereikėtų grįžti paimti ir vežti atskirai. O į pastabą apie tai, kad nebūtina iš lagaminų statyti piramidžių, senučiukas atsakė išvardindamas vienu vežimėliu nuvežtų lagaminų rekordus.

Manau, nesvarbu, ką bedarytume, tų veiksmų prasmę iš esmės susikuriame mes patys. Todėl būna, pasitaiko, kad su šluota rankose pakelėje stovintis žmogus jaučiasi labiau patenkintas gyvenimu nei tas, kuris pro šalį lekia už prašmatnaus automobilio vairo.

2021 m. rugpjūtis