TU TURI SAVE

Jau kurį laiką raumenys jautėsi įsitempę it metaliniai dviračio stipinai. Dariau kvėpimo pratimus, naudojau masažinį volelį, daug, dažnai ir lėtai vaikščiojau, bet iki galo taip ir nepavykdavo normaliai atsipalaiduoti.

Bet vieną dieną prisiminiau: vanduo, panirti į vandenį, sušilti pirtyje, taigi štai ko man reikia! Prieš tai kelias dienas kartkartėmis apie tai pagalvodavau, tik tai dėl neplanuoto vizito pas dantistę, tai dėl kitų svarbių priežasčių šį sumanymą vis tekdavo nukelti. Apsidžiaugusi, kad šiandien to daryti nereikės, parašiau draugei, kuri, spėjau, tuo metu irgi turėtų būti laisva, ir pasiūliau prisijungti.

„Nebent važiuoti vienai, bet, ai, nežinau, kažkaip nelabai... Gal kitą kartą tada“, – pasakiau sau, sužinojusi, kad draugė, deja, jau turi kitų planų. O tada, lyg pats kūnas į sąmonę jį būtų atsiuntęs, išgirstu mintyse prieštaravimą: pala pala, o tu? Tu tai vis tiek gali važiuoti. Prisipažinsiu, iš pradžių įnirtingai ieškojau argumentų, kodėl vykti vienai neapsimoka: su kompanija jaukiau, smagiau ir t. t.

Bet galiausiai pasidaviau, nes nė vienas iš jų nepajėgė paneigti esminio fakto, kad aš tikrai galėjau ir laaabai, laaaaabai norėjau važiuoti. Tad susikroviau į krepšį reikiamus daiktus ir išėjau pro duris. Ir... tai buvo vienas geriausių tos savaitės, o gal net ir viso mėnesio sprendimų! Po poros valandų trukusio plaukimo ir kaitinimosi pirtyse grįžau namo kvėpuodama lėčiau ir giliau. Kūnas judėjo laisvai, tarytum pagaliau jam būtų atsiradę užtektinai erdvės. Tiek fiziškai, tiek emociškai jaučiausi daug daug kartų lengvesnė.

Vėliau, kai pagalvojau, kiek nedaug trūko, kad būčiau iš savęs tai atėmusi, pasidarė net truputį liūdna... Nepaprastai akylai saugau šį prisiminimą. Tam, kad ir visais kitais momentais, kai kiti negalės būti šalia (ir tai visiškai normalu!), nepamirščiau, kad turiu SAVE.
Apsimoka, tikrai.

2022 m. lapkritis