TAI KAVA AR DU EURAI?

Pasakyti „ne“ gali būti nemalonu, o kai kada – net ir baisu. Bet kartais jį ištarus ima ir atsiskleidžia jei ne visa, tai bent jau didelė dalis tiesos.

Ketvirtadienio popietė. Turiu tik vos kiek daugiau nei trisdešimt minučių atsidurti prie gydytojo kabineto durų, tad mano ėjimas link stotelės su kiekviena sekunde vis labiau panašėja į bėgimą. Norą kuo greičiau atsidurti troleibuse skatina ir oras – žvarbus vėjas plaiksto plaukus, šąla skėtį laikanti ranka. Kai jau pamatau savo stotelę, iki kurios likę gal kokie 20 metrų, sustoti mane priverčia nuo pakelės suoliuko ką tik pakilęs ir kelią man užtvėręs žmogus.

– Mergaite, būk gera, ne pinigų man reikia, noriu paprašyti tik puodelio kavos, – trūkčiojančiu balsu kreipiasi į mane gailestį keliančios išvaizdos vyras.

Nuo jo sklindantis nemalonus kvapas priverčia mane žengtelėti atgal.

– Žinokit, labai skubu, niekaip dabar nespėsiu nupirkti, – kiek susinepatoginusi atsakau ir dedu žingsnį norėdama apeiti vyriškį.

– Gerai, gerai, duok greičiau bent tuos du eurus, – kardinaliai pasikeitusiu balsu atrėžia pakelės pašnekovas.

Nusprendusi net nežvilgtelėti į piniginės vidų atsakiau vyriškiui, kad neturiu grynųjų, ir nuėjau.

Šiam netikėtam pokalbiui pasibaigus tą pačią sekundę mintyse atgimė vienas ryškus prisiminimas. Kartą dalyvavau darbo pokalbyje, po kurio man paskambino ir pakvietė prisijungti prie komandos. Bet aš, prieš tai viską gerai apsvarsčiusi ir apsisprendusi, kad vis dėlto toje įmonėje dirbti nenoriu, padėkojau ir (penkis kartus pasirepetavusi, iš baimės džiūstančia burna, bet iš visų jėgų stengdamasi laikytis nuostatos, jog renkasi ne tik darbdavys, bet ir darbuotojas) atsisakiau pasiūlymo. Ir tada išklausiau užsiputojusio vadovo pamokslų.

Netvirtinu, kad žmogaus reakcija į neigiamą atsakymą ar nepalankias naujienas apsprendžia, geras jis žmogus ar blogas, ir, manau, normalu, kad negavę to, ko tikėjomės, jaučiamės nekaip (teko išgyventi ir tą jausmą ne vieną ir ne dešimt kartų), bet, pavyzdžiui, ką tai pasakytų apie mano prioritetus ir vertybes, jei draugei vos tik pasakius, kad iškilo nenumatytų problemų ir nebegalės vykti į koncertą, net nepaklaususi, kas nutiko, padėčiau ragelį ir atsiųsčiau žinutę: „O kada galėsi grąžinti pinigus už bilietą?“

Štai ir idėja – patarlę „Draugą nelaimėje pažinsi“ pratęsti: „o neretai tiek draugą, tiek bet kurį kitą žmogų – ištaręs jam „ne“. Ech, pagooglinau ir, pasirodo, „You don‘t really know someone until you say “no“ to them“ – ne naujiena. Nors naujo posakio ir nepavyko sugalvoti, bet, tikiuosi, pasidalintomis istorijomis ne ką prasčiau pavyko perteikti „ne“ galią.

2021 m. spalis