ČIA PAT

Jau buvo praėję daugiau nei dveji metai nuo tos dienos, kai atsikrausčiau gyvenanti į butą šalia Sapiegų parko. Išeidavau ten pasivaikščioti gana dažnai, bent penkias dienas per savaitę tai tikrai. Kartais net du ar tris kartus dienoje. Šimtus kartų skersai išilgai išmaišiusi šį parką, mintinai žinojau, kiek žingsnių surinksiu eidama nuo vieno iki kito taško, galėjau pasakyti kai kurių čia vedžiojamų šunų vardus (kitiems mintyse buvau sugalvojusi savus), užsimerkusi gebėjau aiškiai matyti, kaip skirtingais metų laikais atrodo kiekvienas takelis. Žodžiu, maniau, jog tą vietą pažįstu kaip savo penkis pirštus. Iki tol, kol vieną dieną mane sustabdė nepažįstama mergina ir nedrąsiai paklausė:

– Atsiprašau, gal žinote, kur čia įsikūrusi „Miesto laboratorija“?

– Aaaa... – bandžiau prisiminti. Tikrai kažkur buvau mačiusi tokį pavadinimą, bet savo pačios nuostabai galėjau pridurti tik tiek: – Tiksliai nežinau, man rodos, į tą pusę reikėtų eiti.

Praėjo dar vieneri metai. Gyvenu vis dar ten pat. Vaikštau tame pačiame parke ir prisimenu neseniai skaitytoje C. Keegan knygoje „Tokie smulkūs dalykai“ iškeltą klausimą: „Kodėl taip dažnai tai, kas arčiausia, pamatyti sunkiausia?“ Vienareikšmiško atsakymo tikriausiai nėra. Kai rašydama SMS žinutę vos neužkliūnu už šiukšlių dėžės, nusprendžiu, kad, ko gero, pats paprasčiausias paaiškinimas būtų todėl, kad visą dėmesį sutelkiame kažkur kitur. Žinoma, koją kišti gali ir manymas, kad tai, ką regime kasdien ir iš arti, jau nebegali mūsų nustebinti. Bet gali. Praeinu pro „Miesto laboratorijos“ reklaminį stendą. Žinau, kad tikrai gali.

2022 m. sausis