AR GIRDI?

Sekmadienio rytas. Stovėdama priešais vieną ryškiausių parduotuvės lentynų girdžiu, kaip man už nugaros vyksta tikriausiai jau kurį laiką besitęsiantis pokalbis:

– Pirmą kartą tai girdžiu. Kodėl nieko anksčiau nesakei? – pasiaiškinimo reikalauja mergina.

– Kaip tai? Ne kartą minėjau, jog su darbo chebra planuojam ten nuvaryti, o dar praeitą pirmadienį grįžęs namo sakiau, kad jau renkamės datą, – atsakė vyriškas balsas.

– Tikrai nesakei. Dėl datos tikrai būčiau atsiminusi, – toliau gina savo tiesą, spėju, vyriško balso savininko panelė.

Pasiėmiau apelsinų sulčių pakelį ir pasisukau eiti į tą pusę, kur stovėjo pora.

– Tai dabar aš lieku kaltas, kad tu negirdi, ką aš sakau? – tvirtai klausimu atkirto vaikinas ir padėjo pirkinių krepšelį ant žemės.

Matyt, pagalvojau, suprato, kad visa tai dar užtruks. Nueidama išgirdau tik tiek, kad vyrukas paminėjo kažką apie praeitą savaitę. Tikrai buvo smalsu išsiaiškinti, kuris iš jųdviejų teisus, bet, dėl mandagumo, o gal labiau dėl koronaviruso pandemijos atsiradusio įpročio parduotuvėje apsisukti kuo greičiau, nebindzinėjau aplink ir toliau nesiklausiau.

Kai grįžusi namo vis pagalvodavau apie parduotuvėje nugirsto pokalbio nuotrupas, atminty iškildavo ir pačios kažkada turėtų panašių situacijų prisiminimai. Mąsčiau, kaip čia taip yra, kad artimiausio rato žmonės – mylimieji, šeimos nariai, geriausi draugai – kurie, atrodo, turėtų vieni kitus išgirsti ir suprasti geriausiai, kartais tarpusavyje susikalba prasčiausiai. Ir prisiminiau kažkada už akies užkliuvusį, bet taip ir neperskaitytą „The New York Times“ straipsnį, kurio pavadinimas lietuviškai skambėtų „Jūs nesiklausote. Štai kodėl“. Susiradau jį ir šį kartą perskaičiau ne tik antraštę.

Pasirodo, kuo žmogus mums yra artimesnis, tuo tikimybė, kad jo klausysimės atidžiai – mažesnė. O taip yra todėl, kad bendraudami su artimu žmogumi mes nesąmoningai linkstame praleisti pro ausis tai, ką jis sako, manydami, jog jau žinome, ką jis pasakys. Ir tai patvirtina ne vienas tyrėjų atliktas eksperimentas. Be to, mums gali būti sunku ne tik iš tiesų išgirsti artimuosius, bet ir jiems pasipasakoti. Bijant, kad žmonės, su kuriais palaikome artimus santykius, mus teis, per daug audringai arba kitaip nesupratingai sureaguos, kartais kai kuriuos dalykus pasirenkame nutylėti.

Jeigu šiuo metu, kaip ir man, kyla klausimas, tai ką reikėtų daryti, štai keletas straipsnyje rastų atsakymų: nepertraukti kito, pasitikslinti, ar tikrai gerai supratome, kas turima omenyje, užduoti klausimus, susijusius ne tik su buitimi ir kasdienybe, bet ir inicijuoti pokalbius tokiomis temomis kaip savijauta, baimės, svajonės, planai ir pan. Tokie patarimai atrodo labai logiški ir aiškūs, bet jais vadovautis, deja, ne visada taip jau ir paprasta. Be to, svarbu nepamiršti, kad žmonės keičiasi, net ir patys artimiausi, tad šiandien turimos žinios apie bičiulį, šeimos narį ar antrąją pusę gali būti jau ir pasenusios.

Klausydama už lango pliaupiančio lietaus, sužadinusio melancholišką ir kartu romantišką nuotaiką, galvoju: betgi taip žavu, kai mylimieji tvirtina susikalbantys beveik be žodžių, galintys užbaigti vienas kito sakinius, argi ne svajonių santykiai? Iš lėto gurkštelėdama sulčių vėl prisimenu parduotuvėje nugirstą poros dialogą ir nusprendžiu, kad vis dėlto geriau stengtis kuo aiškiau iškomunikuoti savo jausmus ir mintis, o kito klausytis ištempus ausis iki pat sakinio galo.

2021 m. rugsėjis