AŠ PATI

Parko taku priekyje manęs eina suaugusi moteris, paauglė ir, atrodo, apie ketverių penkerių metų amžiaus, mergaitė. Prasilenkiame prieš pat laiptus.

– Duok, padėsiu, – ištaria moteris tiesdama ranką link paspirtuko, kurį stumia pati mažiausia iš jų.

– Mama, ne, aš pati.

– Nu duok, taigi tik laiptais užnešiu.

– Aš pati, – abejomis rankomis tvirtai laikydama paspirtuko vairą dar sykį pakartoja mergaitė.

– Jėėėzau, – su akivaizdžiu nepasitenkinimu atsidūsta mama. – Susimuši dar.

Užlipu laiptais ir išeinu iš parko. Nebegirdžiu, kaip pokalbis vystosi toliau. Einu ir galvoju: na taip, dėl pakopų aukščio ir skaičiaus tie laiptai gal ir nėra patys saugiausi mažamečiui vaikui pačiam nešti paspirtuką, tad mamos norą išvengti galimos rizikos suprantu, bet tai, kaip ji sureaguoja, vaikui atsisakius siūlomos pagalbos – visai kas kita.

Ištiesti pagalbos ranką tikrai svarbus ir sveikintinas sprendimas. Tačiau ne visada pagalvojama, ar ta pagalba išreiškiama tinkamais būdais. Skubus ėmimasis veiksmų už kitą ar bauginantys perspėjimai, kas gali nutikti pasielgus kitaip, nei siūloma, tikriausiai daugelį situacijų tik pablogina. Gal geriau prieš skubant į pagalbą vaikui, draugui, kolegai ar nepažįstamajam imti ir paklausti: „Ar tau reikalinga mano pagalba?“ ir „Kuo galiu tau padėti?“. Ir nereikėtų įsižeisti, jei siūlomos pagalbos atsisakoma. Tai nereiškia, kad tas žmogus mus atstumia, jam tiesiog šiuo metu pakanka savo jėgų. Man atrodo, labai svarbu leisti jam jas išbandyti. O geriausia parama tuo metu bus padrąsinimas, buvimas šalia ir užtikrinimas, kad prireikus esame pasiruošę padėti ir veiksmais.

Beje, vedama smalsumo, vaikščiojau netoli, kad galėčiau pamatyti iš parko išeinančią trijulę. Po kelių akimirkų trumpam grįžtelėjau pro petį. Mergaitei buvo likęs vienas laiptelis, ji nešėsi paspirtuką ant peties. Kartais geriausia pagalba kitam – leisti padaryti pačiam.

2021 m. liepa