PAMESTI. IEŠKOTI. ATRASTI.

Šiais metais pasižadėjau, kad saugosiu jas dar labiau, jokiais būdais nepamesiu. Bet argi pirštinės mėgsta užsibūti vienoje vietoje ilgiau nei dvi savaites? Na, bent jau ne pas mane. Tik šis kartas kitoks – aš tikrai stengiausi: nebelaikiau jų neužsegamose palto kišenėse, kad ir kur būčiau, prieš išeidama visada pasitikrindavau, ar jos vis dar rankinėje, o grįžusi namo tvarkingai jas padėdavau koridoriuje ant batų spintelės viršaus. Vakar vakare, kai su vaikinu parvažiavom iš parduotuvės, irgi, atrodo, taip padariau, bet kažkodėl dabar ten guli tik viena.

Mintyse raminu save: „Matyt, vakar nepastebėjau, kad išėmiau tik vieną, kita tikriausiai liko rankinėje.“ Patikrinu ir pamatau, kad ten yra piniginė, vienkartinių nosinaičių pakelis, rankų dezinfekcinis skystis, lūpų blizgis, žodžiu, viskas, išskyrus pirštinę. Giliai atsidūstu ir pradedu versti koridorių aukštyn kojom: kilsteliu kiekvieną spintelėje stovintį batą, pakeliu ir vėl paguldau durų kilimėlį. Pirštinės paklydėlės nematyti. Begalvojant, kur dar galėtų ji būti, suskamba mano telefonas. Draugės komentaras „Aš maniau, kad sakei, jog sieksi ilgiausiai, o ne trumpiausiai turėtų pirštinių rekordo“ tikrai prajuokina. Aišku, truputį ir suerzina, tad nusprendžiu taip lengvai nepasiduoti. Ta pirštinė tikrai kažkur čia!

Sugalvoju patikrinti tarpą tarp batų spintelės ir sienos. Atitraukiu spintelę ir negaliu patikėti – ant grindų guli medžiaginis akinių dėklas, kurį pamatyti jau buvau praradusi viltį tikrai seniai, gal rugsėjį. Ne pirštinė, bet vis tiek apsidžiaugiu. Tada vėl susikoncentruoju į tikslą. Dar kartą akylai apsidairau koridoriuje ir, priėjusi prie kabyklos, lyg policininkas įtariamąjį, kruopščiai aptikrinu vakar vilkėtą paltą, o tada, dėl visa ko, nukabinu jį ir gerai papurtau. Kaip ir tikėjausi, nieko nepešu, bet susitaikyti su pralaimėjimu dar nenoriu, tad, nors logikos tame irgi nedaug, vis tiek nusprendžiu paiešką pratęsti pereinant į svetainės-miegamojo kambarį.

Iš karto krentu ant kelių ir pasilenkiu apžiūrėti po sofa. Kažin kodėl visada atrodo, kad po sofa ar lova būtinai kažkas turi slėptis? Bet šįkart, kaip ir ne vienu ankstesniu atveju, tai vėl pasiteisina – vualia, po paskutinio rūbų skalbimo pradingusi vaikino kojinė surasta! Jaučiu, kaip nusivylimo ir susierzinimo jausmą keičia nuostaba, malonus jaudulys, pasidaro nepaprastai smalsu – ką dar surasiu? Kai atidarau spintą, norėdama padėti kojinę į vietą, vėl suskamba telefonas.

Lyg nujausdamas, pagalvoju, kai telefono ekrane pamatau naujausio radinio savininko vardą. Aptariame šio vakaro planus, o, kai pokalbio pabaigoje užsimenu apie pamestą pirštinę, vaikinas atsako: „Ai, nespėjau dar parašyti, žinok, šįryt radau ją automobilyje. Matyt, traukei kažką iš rankinės ir iškrito.“ Žinoma, kad tai išgirdusi apsidžiaugiau. Bet, kai vėliau vaikščiodama parke pamatau ant šakos pakabintą kažkieno pamestą skėtį, šiek tiek užpavydžiu tam, kuris jo pasiges.

2021 m. gruodis